Išgirdus diagnozę – cukrinis diabetas, dažną pacientą apima nerimas. Nerimas, kuris dažnai yra susijęs ne tik su ligos eiga ir galimomis komplikacijomis, bet taip pat ir su būsimu gydymu. Insulino terapija apipinta įvairiausiais mitais, baimėmis ir prietarais. Galima išgirsti įvairiausių pasakojimų, kad „kol kaimynas nesileido insulino viskas buvo gerai, tik pradėjo leistis- amputavo kojas, apako ar prasidėjo inkstų dializės“. Taip yra dėl to, kad dažnai insulinas pradedamas pavėluotai, jau išsivysčius komplikacijoms, kas yra užleisto diabeto pasekmė.

     Dažniausiai, pacientai, pradėję insuliną apsidžiaugia, jiems mažiau reikia gerti tablečių, mažiau dirginamas skrandis, pagerėja savijauta, o „baubas“ insulinas, jį pažinus, pasirodo ne toks jau ir baisus. Paskutiniu metu sparčiai didėja insulinų pasiūla, taigi didėja ir galimybė pritaikyti kuo individualesnį, kiekvienam pacientui priimtiną gydymą, paskirti tinkamiausią insulino leidimo schemą, atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo būdą, darbą, mitybos įpročius.

     Kada gi reikia to insulino? Tai yra labai individualu. Jeigu jūsų cukrus nevalgius <7 mmol/l, praėjus 2 valandoms po valgio <8,5 mmol/l, o 3 mėnesių cukraus vidurkis – taip vadinamas glikozilintas hemoglobinas (kuris atliekamas šeimos gydytojų kas 3 mėnesius) <7 procentai, vadinasi jūsų cukraligė kontroliuojama gerai, jeigu jūsų cukraus kontrolės rodikliai aukštesni – reikėtų pasitarti su savo gydytoju.
     Dažnai pacientai insulino terapiją suvokia kaip bausmę, kad jie kažką darė neteisingai. Tačiau tai –netiesa, insulino terapija – tai yra natūrali ligos eiga, paprastai, net ir laikantis tinkamo režimo ir tvarkingai bei nuosekliai geriant vaistus, praėjus 5-7 metams nuo diagnozės nustatymo, kasos beta ląstelių funkcija išsenka ir geram cukraus kiekiui palaikyti būtinas insulinas.

     Artėja vasara, tačiau, ateinančios vasaros džiaugsmai taip pat susiję ir su tam tikrais galimais pavojais. Vasarą ne tik daugiau judame, dėl to gali būti dažnesnis hipoglikemijų pavojus, tačiau pasikeičia ir mitybos įpročiai, valgome daugiau vaisių, bet, reikia nepamiršti, kad vaisiai turi daug angliavandenių, kurie gali įtakoti cukraus kiekį kraujyje, taigi, gali tekti koreguoti insulino dozę, todėl apie gyvenimo būdo pasikeitimus rekomenduotina pasitarti su gydytoju.

     Svarbu atsiminti, kad insulino negalima laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose. Laikomas ir vartojamas insulinas, turi būti apsaugotas nuo pernelyg didelio karščio ir šviesos. Nenaudojamas insulinas turi būti laikomas šaldytuve, 2 °C–8 °C temperatūroje, toliau nuo šaldymo elemento, jo negalima užšaldyti.

Tuo tarpu, jau pradėtas naudoti ar nešiojamas kaip atsarga insulinas neturi būti laikomas šaldytuve.

     Atostogų metu dažnai vykstame į užsienį, taigi, reikia žinoti, kad insuliną galima gabenti rankiniame bagaže, tačiau prieš saugumo patikrą jį reikia išimti iš rankinio bagažo ir deklaruoti atskirai. Kadangi insulinas laikomas kelionės metu gyvybiškai svarbiu skystu medikamentu, jis neskaičiuojamas į rankiniame bagaže vežamus skysčius 100 ml indeliuose. Dokumentas apie jums paskirtą gydymą insulinu privalomas (jei neturite pažymos, galite turėti su savimi vaistų pasą – jo užteks). Nedėkite insulino į bagažo skyrių, ten jis gali užšalti, be to, besikeičiantys slėgiai skrydžio metu gali jam pakenkti.

     Kitas svarbus aspektas vasaros laikotarpiu – vaikščiojimas basomis- sergant cukralige dažnai būna sumažėjęs nervinio audinio jautrumas, ypač kojose, todėl labai svarbu vengti vaikščioti basomis, dėvėti specialią, patogią avalynę, kuri neleistų susidaryti nuospaudoms, nutrynimams ar pūslėms, kas gali privesti prie rimtesnių pėdų sužeidimų.

     Sakoma, kad draugus reikia laikyti arti, o priešus dar arčiau, taigi, kuo geriau mes pažinsime savo „priešą“ – cukrinį diabetą, kuo daugiau apie jį žinosime, tuo lengviau bus su juo gyventi, o dar geriau – jeigu savo priešą paversime draugu arba bent jau geru pažįstamu, žinosime, ko galime iš jo tikėtis, numatysime galimus jo ėjimus į priekį, tada ir vasara bei gyvenimas taps ilgesnis ir šviesesnis.