Tai mikroelementas, naudingas skydliaukės hormonų gamybai ir metabolizmui. Selenas veikia kaip antioksidantas, be to skatina neaktyvaus skydliaukės hormono T4 virtimą į aktyviąją formą –T3. Tyrimų duomenimis, selenas, ypač seleno metioninas, gali sumažinti antikūnių prieš skydliaukės peroksidazę (ATPO) kiekį. Taip pat tyrimų duomenimis, selenas pagerina Greivso oftalmopatijos eigą.

Belgijos mokslininkų duomenimis, daugiausiai seleno yra mėsos produktuose (31 prc.), žuvyje (19 proc.), makaronuose ar ryžiuose (12 proc.) bei duonoje ar grūduose (11 proc.). Dauguma seleno absorbuojama plonajame žarnyne (50-80 proc.). Jis išskiriamas didžiąja dalimi per inkstus (60 proc.), 35 proc. pašalina per žarnyną ir tik 5 proc. su prakaitu ir seilėmis.

Seleno trūkumas gali pasireikšti raumenų silpnumu, nuovargiu, plaukų slinkimu, susilpnėjusia imunine sistema, viduriavimu, nagų spalvos pasikeitimu.

Manoma, kad beveik 15 proc. pasaulio populiacijos kenčia nuo seleno trūkumo, o sergant autoimuninėmis ligomis, pacientams dažnai randamas žemesnis seleno kiekis. Sergant skydliaukės autoimuninėmis ligomis, esant žemam seleno kiekiui organizme, pastebėta padidėjusi gūžio bei skydliaukės mazgų išsivystymo rizika.

Esant seleno trūkumui, jo papildų vartojimas gali turėti teigiamą poveikį. Sergant skydliaukės ligomis, tyrimų duomenimis, rekomenduojama vartoti 100 – 200 mcg seleno per parą, ne mažiau kaip 3 mėn., o esant Greivso oftalmopatijai jo rekomenduojama vartoti ne mažiau kaip 6 mėnesius.

Didžiausia gerai toleruojama paros norma yra 400 mcg/p. Nors seleno toksiškumas nėra labai dažnas, jis visgi pasitaiko. Jo požymiai: pykinimas, nagų spalvos pakitimas, trapumas ir lūžinėjimas, plaukų slinkimas, nuovargis, dirglumas ir blogas kvapas iš burnos.